Elijos kambarys

Iejusi i kambari, Elija paleido nuo pavadelio Arda ir pasidejusi lagaminus apsizvalge.
-Noreciau nusimaudyt,-sumurmejo ir isejo is kambario ieskoti vonios.

Įėjusi į kambarį paleido Kevino ranką ir priėjusi prie spintelės ištraukė dėžutę šunų maisto.
Paėmusi dubinėlį supylė pašarą į jį.
Ardas vizgindamas uodegą pribėgo ir ėmė ėsti.
Kiek pastovėjusi Elija šyptelėjo ir pažvelgė į savo šlapius rūbus.
-Aš greitai,-nusišypsojo ir pribėgusi prie spintos išsitraukė paprasčiausius rūbus. Žaibiškai persirengusi ji priėjo prie Kevina.
-Na?-paklausė žiūrėdama jam į akis,-Ką norėtum nuveikti?-rimtai paklausė.

*Rimtai pasižiūri į ją ir stengėsi išlaikyti rimtą toną*
"Ar. Turi. Spalvinimo. Knygučių. Ir. Spalvotų. Pieštukų?"
*po kekvieno žodžio padarydamas kelių sekundžių pauzę lėtai prakalbo*

Elija pakėlė antakius ir nesusitvardžius šyptelėjo.
-Pieštukų? Knygučių?-paklausė tvardydama juoką.
-Ne neturiu,-pridūrė.

"Ot, gaila"
*pakraipė galvą*
"Kitą kartą reikės atsinešti savo"
*šypteli ir nuėjęs atsisėda ant lovos*

Elija šyptelėjusi gūžtelėjo pečiais ir atsirėmė į sieną.
Sunėrusi rankas ant krūtinės ji prikando lūpą.

"Žinau dar vieną užsiėmimą"
*tyliai sumurma*
"Bet manau nieko nesigaus"
*pasižiūri į ją ir nusišypso*
"Tu galvoji apie ta pati?"

Elija papurtė galvą.
-Ne. Net nenutuokiu apie ką tu galvoji,-gūžtelėjo ir nusišypsojo.

"Tai gerai"
*nusijuokia ir nustumia šalin mintį apie rankų lenkimą*
"O tu nieko nesi šiandienai suplanavusi?"

Elija išsitraukė gumytę iš kišenės ir susirišo plaukus.
-Ne. Neesu,-šyptelėjo ir atsisėdo šalia Kevino.

"Tai tada gal aprodysi šį miestelį?"
*šypteli ir apkabina ją per liemenį*

Elija pažvelgė Kevinui į akis.
-Kur konkrečiai norėtum nueiti?-paklausė ir nusišypsojo.

"Nežinau. Forkse yra koks parkas ar panašiai?"
*galvodamas apie žmonių kraują nusišypso*

-Taip yra. Būtent ten dabar tave ir nusivesiu,-paslaptingai nusišypso ir švelniai paėmusi Kevino ranką išeina iš kambario.

Įėjusi į savo kambarį užsirakino duris ir uždarė pravirą langą. Nusimetusi kruvinus rūbus atsigulė į lovą ir užsimerkusi įsikniaubė į pagalvę.
'Tu turi tai pamiršti....'sukosi mintys Elijos galvoje.
Sukukčiojusi ji nejučia paniro į prisiminimus.
'Galbūt Henry ne toks kaip Erikas?...'papurtė galvą. Ne daugiau ji nerizikuos.
Vienas vaikinas pavertė ją kitokia ir ji nuo šiol bus atsargesnė. Pas Emily daugiau nebeeis, o su Kevinu... Su juo taip pat reiks nesimatyti.
'Galbūt atsiribojimas padės/"-pagalvojo, bet ir vėl papurtė galvą. Ji nekentė vienatvės. Ir štai kai dabar jai blogai ji liko viena.
Užsidėjusi antklodę ant galvos ji užsimerkė.

Suskambus telefonui Elija išsiblaškė. Nusitraukusi nuo galvos paklodę ji ėmė ieškoti telefono. Radusi atsiliepė.
-Klausau,-pasigirdo duslus jos balsas.
-Elija? Ar viskas gerai?-susirūpinęs tarė Milo.
-Viskas gerai, Milo. Tikrai,-patikino Elija vis dar tokiu pat balsu.
-Nemeluok man,-nepasidavė Eli brolis.
-Milo, man viskas gerai,-pakartojo Elija.
-Na... Tiek to... Norėjau pasakyti, kad Rey... Mačiau jį.
-Na?
-Jis mirė. Nežinau ar verta tai sakyti Aurorai.
Elija prikando lūpą. Ši vėl sukraujavo.
-Taip... Ko gero...-neaiškiai sumurmėjo.
-Eli, kas yra? Tu niekada nebuvai tokia nusiminusi?...
-Viskas gerai. Turiu bėgti,-skubiai tarė Elija ir padėjo ragelį.
Susirūpinusi atsisėdo ant lovos. Ji jautė kraujo skonį burnon ir žinodama, kad yra labai išalkusi tyliai suurzgė.
Atsidususi atsistojo ir nuėjusi prie spintos persirengė.
Be jokių emocijų pažvelgė į veidrodį. Lūpa vis dar kraujavo. Spjovusi ant viso to balagano Elija iššoko laukan.

Elija įbėgo į kambarį. Pamačiusi raštelį nusišypsojo ir atidarė dėžutę.
-O Dieve, kokia graži!-nusišypsojo ir išėmusi apyrankę užsidėjo ją ant savo rankos.
Švytinčiu veidu priėjo prie spintos ir ėmė krautis lagaminus.

Susikrovusi daiktus apsidairė.
-Na... Manęs bent jau nieks nepasiges,-liūdnai šyptelėjo ir priėjusi prie durų išėjo iš kambario.

Aurora įėjo į kambarį.
'Eli?'
Tyliai paklausė. Niekas neatsakė. Atsidususi ji iššoko pro langą nusprendusi palaukti jos prie automobilio.

Įėjusi į kambarį užtrenkė duris ir griuvo į lovą.
-Kada tai pasibaigs...?-tyliai savęs paklausė ir užsidėjo ant galvos pagalvę.

Aurora pasibeldė į duris ir užėjo į Elijos
kambarį. Nuleidusi galvą atsisėdo
ant lovos krašto ir liūdnai pažvelgė į
Eliją. Nuo jos dvelkė stiprus kvepalų
kvapas. Ji tyliai, beveik nejudindama
lūpų tarė.
'Elija.. Atsiprašau'
Jos balsas kiek virpėjo, kartais užstrigdavo.

'Atsiprašau, kad tave supykdžiau. Atsiprašau...
už viską'
*Nebežinodama kaip kitaip pasakyti Aurora
tiesiog dar kartą atsiprašė ir susigūžė
ant lovos. Viduje, jai buvo taip negera,
taip bloga.*