Miegamasis. Josettės.

-O kas draudžia, juk kerštas vistiek saldžiausias būna, - gūžtelėjo pečiais.

-Ir nuokada ka nors laikai atminty? - parodė liežuvi.

Išsišiepes mirktelėjo ir pasilenkė i preiki.
-O nee, nežinau tai kerštas ar po šito tariamo keršto tu vykdisi keršta, - kažka sumales suraukė antakius.

-Tai tau don't care? - šyptelėjo.

-lallalaaalala, - jis nereikšmingai visai visai susirėmė su kakta i jos kakta.

Ir šyptelėjes atsiduso ir nosis nosim susiremė.

Atsitraukė ir užsišikes prakalbo.
-Tai galvokit madam ka nors romantiškesnio, - palinksėjo.

-Tai mastyk ka nors kas butu i tema, - vėl palinksėjo ir atsiduso.

Neturėdamas ka pasakyt tik pažagtelėjo.
-Šiiitas irgi nė kiek neormantiškas, - maivėsi byno minomis.

-Tai žadi kada nors išsitempt, oi ne, gryzt namo..I Voltera? - linksmai paklausė.

-Ir ka ten veiksim? - pats paklausė ir nelogiškai spyriojosi.

-pala pala pala, - jis ištraukė savo ranka iš jos ir paėmes maiša iškėlė ji aukštyn ir dėjo i ta skyle, vargu ar galima buvo pasakyt kaž užkimšo bet tiek to.Šyptelėjes davar jau tikrai tvirtai sugrebė ir išmovė.

*Stypsojusi ant lango atbrailos iš lauko pusės įslinko į vidų. Nušokusi nuo palangės prisėdo ant lovos kraštelio bambėdama*
"Josettė? Kas ta Josettė? Kaip kas nors gali apie mane nežinoti?"
*Pasipiktinusi jau vos ne šūkavo*
"Serenai atsirūgs.. Bambanti moteriškė??? Aš jai dar parodysiu tai neūžaugai... Ir kuo blogas mano stilius?"
*Labai labai įsižeidusi šsitiesė lovoje. Nusiraminusi grakščiai atsistojo. Nuėjo prie didelio veidrodžio auksiniais rėmais, esančio kambario gale. Tiesiai atsistojusi prikando lūpą. Pasisukio, pasižiūrėjo į save profiliu. Giliai atsidususi ištiesė rankas į šonus ir lėtai lėtai apsisuko. Vėl veidu stovėdama į veidrodį prikando lūpą. Tyliai ir grakščiai atsisegė suknelė užtrauktuką, nusivilko ją. Liko stovėti tik pasidabinusi šilkiniu apatiniu trikodažu. Baltas šilkas nors ir derėjo prie baltos odos, Josettės nepuošė. Blyški oda atrodė kraupiai. Anksčiau raudoniu spinduliavę skruostai buvo skaisčiai balti ir nerodė jokių gyvybės ženklų. Dar kartą nužvelgusi save nuo galvos iki kojų pirštelių nagų pedikiūro ji jau norėjo eiti link milžiniškos savo spintos, tačiau visai neatidžiai žvilgtelėjusi į veidrodį paskutinįjį kartą agonijos kamuojama sušuko, veidą iškreipė neviltis ir vis vien nieko nepakeisiantis pyktis.*
"NE"
*Tai buvo celiulitas, vampyrų tarpe sparčiai plintanti liga. Visai kaip žmonių celiulito atitikmuo – kiaulių gripas. Nors požymiai buvo visai skirtingi, tai buvo tikra pandemija. Nuo celiulito nebuvo galima numirti ir išpurtusi oda neteikė fizinio skaumo, tačiau dvasišnė agonija, neviltis ieškant būdo kaip to atsikratyti. Tai žlugdė.
Josettė apimta nevilties paskubomis apsivilko žemę siekiančią suknelę, apsiavė taip savo mėgstamus batus ir užsisegė taip savo mylimos, tačiau nelabai gero elgesio bei manierų, dukterėčios Merės dovanotą apyrankę. Paskubomis sugriebusi savo kreminės spalvos rankinę sumetė į ją reikalingiausius daiktus: Grūstuvėlę su grūstuvėliu, mobilųjį telefoną, piniginę, auksinį peilį, varinį puodą, buteliuką vandens, stiklinį indelį. Iššoko pro langą*