Parkas

Ji taip pat atsistojo ir pažvelgė į jo liūdnas akis,tada atsargiai paimė jo ranką.
-Santiagai,juk žinai,kad man visada gali pasipasakoti.
Prikando lūpą ir nuleido akis...Ji nujautė kažką,tačiau nenorėjo daryti skubotų išvadų.Tada vėl pakėlė galvą ir šyptelėjo jam.

Jo kūnas įsitempė - viduje virė kova. "Pasakyk!!!" - klykė viena jo sąmonės pusė. "Ne, ne, ne..." - maldavo kita. "Klausyk širdies..." - lyg iš amžių gūdumos atskriejusi mintis jį kiek prajuokino, bet jis to neparodė nė vienu raumens krustelėjimu.
-Heidi...
Jis vis dar dvejojo, bet nebe taip stipriai.
-Tu man...
Santiago atsiduso. Ir tik dabar pamatė, kad jo ranka yra Heidi delne.
-Mano širdis nebeplaka, bet keistas grūmėjimas krūtinėje nubunda tik tada kai pamatau tave... Atleisk...
Js ištraukė ranką ir atsitraukė atbulomis.
-Atleisk Heidi, aš ... Aš nenoriu visko gadinti, bet niekada nebegalėsiu į tave žiūrėti tik kaip į maisto tiekėją. Niekada...
"Tu esi vienintelė mergina visame pasaulyje, nukariavusi mano širdį - mane..."

Heidi įdėmiai žvelgė į Santiagą.Nors ir tikėjosi išgirsti kažką panašaus,tačiau ji sutriko.
Vampyrė klestelėjo ant suoliuko ir pabandė viską geriau suprasti.
-Santi...
Tesugebėjo išstenėti jo vardą.Jos mintys pradėjo plaukti apie neseniai,o gal ir seniai įvykusius įvykius su Demetriu.Ji nebežinojo kas čia vyksta.Štai pagaliau atsirado asmuo jos gyvenime,kuris jai kažką jaučia.O ką dabar daryti jai?Šis klausimas nedavė jai ramybes.Galų gale ji įkvėpė ir atsistojo.Pasitempė žemyn suknelę ir pasitaisė plaukus.
-Santiagai.
Vėl pakartojusi jo vardą priėjo arčiau jo.
-Aš pasimetusi.
Tyliai ištarė ir dvejojusi pažvelgė į jo akis.
-Suprask,tu esi man labai brangus...Bet..man reikia laiko.Laiko viskam suprasti.
Bandė būti išdidi,kaip jai ir būdinga,tačiau nebelabai jai tai pavyko.Mergina sekė kiekvieną jo judesį,gesta ir bandė kažką išskaityti,kol jis tylėjo.